Šiandien ta ypatinga, dvelkianti švelnia melancholija, svajinga ir pakilia nuotaika bei nerūpestingumu diena. Mano diena! Tad norisi atsiplėšti nuo įprastos rutinos, kompiuterio, darbo kabineto… Sunku ir nusėdėti vietoje, kai aplinkui žarstosi įvairiaspalviai sveikinimai, svajonių išsipildymo linkėjimai, raginimai drąsiai žengti pirmyn, gaudyti laimingas akimirkas, skatinimai nenustoti skraidyti, šypsotis, šviesti, būti laimingai… Ir esu! Esu labai labai laiminga, kai mane supa tiek nepamirštančių manęs, mylinčių draugų, pažįstamų, gėrio linkinčių žmonių!
Bučiniai, geltonų ir rožinių gėlių gama ant satlo, pirmosios gimtadienio dovanos… Noriu dar taurės burbuliukų ir saulės vonių ant upės kranto! Juk nieko, jeigu šiandien truputį sutrumpinsiu darbo dieną…?
Aš visada labai mėgau literatūros pamokas. Tikra humanitarė mat esu, dar kūrybinga - esė rašymas, įvairiausių literatūros kūrinių nagrinėjimas bei interpretavimas mokykloje visad buvo mano arkliukas. Nenuostabu, kad per daug nuo to nenutolau ir gyvenime. Visą tą savo potencialą sėkmingai naudoju ne tik darbe, bet ir kasdieniniame gyvenime. Tik kartais su visom savo interpretacijom ir nagrinėjimais tampu sunkiai įmenama kitiems arba kitoniškai suvokiu aplinką, procesus, pasisakymus.
Bet ar kitaip - reiškias blogiau? Juk jeigu gali būti keli atsakymai, tai gyvenime gali egzistuoti net ir logiškai mąstantis humanitaras, tiesa? Nors tai ir skamba kaip oksimoronas. Aš net pati šiandien buvau pavadinta “skaudžiu džiaugsmu” ir “apvaliu trikampiu”. Tai - irgi oksimoronai.
Arba - “Skraidantis šliužas”
Dar galėtų būti ir - “Švelnus grobuonis”
Taipogi - “Nerimtas susikaupimas”
Gal dar - “Svarbi smulkmena” arba “Esminis mažmožis”
Kaip ir “Vaikiškas brandumas” panašus į “Nuliūdusį linksmuolį”
Taigi pagarsinkit tylą, dabar man skubiai reikalinga veiksminga ramybė bei nusistovėjusi dinamika.
Tai kai ką, kai “jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės”, ta aikštinga lietuviška žiema nutarė dar pakovoti, atsigręžė ir iššiepė savo baltus nasrus. Tikiuosi jau paskutinį kartą šiais metais. Nes na nekažką yra pirmąjį pavasario mėnesį grožėtis ne bundančia gamta, o apsnigtomis medžių viršūnėmis prie Kauno marių. Kaip ir nekažką yra pavasario rytą nuo automobilio stogo kratyti sniego kepurę ir peršlapti kojas, vietoj to, kad prabėgti seniai planuotą rytinį krosiuką…
Na nieko. Kai žinau, kad tai paskutiniai žiemos pasispradymai, tai net nekantrybėje ne taip sunku laukti to tikrojo pavasario. Ir dar kai ant palangės kvepia mėlynas pavasarinis sveikinimas bei po ofisą ridinėjasi tokio pačio mėlynumo “Karakumų asilėlis”, o mes garsiai plyšaujam “Yto Yto”, tai visai smagus tas laukimas gaunasi.
tobulai tinkanti Vytauto Kernagio daina - “Jau vasaris baigias”
Neatsistebiu kaip ypatingai mane paveikia kaikurios dainos. Kiekviena išdainuota eilutė sukelia šimtus minčių. Atrodo galiu klausyti, užsiklausyti…
“O dabar - pasaulis baigias. Nebus šalta ir pilka. Jau vakarai - trumpesni, pasiilgau gėlių…”
Poryt jau čiulbėsim - “Su pavasariu!“
Iš pradžių tik kalendoriniu, o po to jau…
Dievinu tą pavasarinio atgimimo laukimą, kai dar paketurgubės visokių mėgstamų veiklų.
Tuoj tuoj…
Ką veikti vakare prieš miegą, susirangius patogiausiame kamputyje? Ką veikti ilgoje nuobodžioje kelionėje? Ką veikti, gulint ant žolės medžio pavėsyje, drybsant po saule ant smėlio? Ką veikti, kai nori pailsėti, kažka naujo sužinoti, pakeliauti, neinant niekur iš namų ar panaršyti po slapčiausius žmogaus pasąmonės užkabarius, jausmus, išgyvenimus…? Ką veikti, kai atrodo net visai nėra ką veikti…?
O štai elektroninis knygynas manoknyga.lt siūlo skaityti, o tikslaiu pirmiausiai įsigyti knygą pigiau. Manoknyga.lt organizuoja žaidimą, ir dovanoja tau šį kuponą. Su juo gali įsigyti knygą (naudoki unikalų kupono kodą) už nurodytą sumą, arba prisidėti prie didesnės sumos.
Kai pasinaudosi dovanų kuponu, prašau parašyki apie tai komentaruose. Būtų smalsu žinoti ir kokią knygą įsigyjai.
Pirmyn! ;)
Aš laukiau ir žinojau, kad laukimo laikas, įštysta ir užstęsia. Meistriškai sugeba susidėlioti į daug ilgesnes dienas bei naktis, akimirkas ir išgyvenimus… Niekada nepriprasiu prie tos rūsčios laiko savybės stabtelti ir kone šliaužti, kai kažko lauki, arba staiga pradėti risnoti ir galiausiai bėgti it finišuojantis sprinteris kaip tik tada, kai nori jį sustabdyti… Bet kad ir koks svarbus bebūtų mums mūsų laiko suvokimas, toks jis yra tik mum patiem ir mūsų erdvėje.
Čia ir dabar. Nepprasta frazė! Čia ir dabar galima susikbus rankomis bėgti per pievą, aspikabinti ir stovėti vidurį gatvės arba staiga pastebėti kokie žali būna pavasariniai medžių lapai. Čia ir dabar galima ant žvakės kepti zefyrus, naktį maudytis jūroje,
valgyti naktipiečius, grįžus iš klubo; Čia ir dabar galima ateiti į svečius ir rasti tas suprantančias akis ir nuoširdžią šypsneą arba tiesiog žinoti, kad jei reiks ji bus - čia ir dabar. Nes tik tai atrodo tikra. Bent jau kaikuriem. Kurie moka tuo gyventi, arba atvirkščiai - nemoka gyventi kitaip.
Tie kaikurie net nelabai suvokia, jok dar yra ten ir tada. Ir, kad tai nėra blogai. Tai taip pat yra tikra. Nesvarbu, kad tavęs paties ten ir tada nebuvo… Juk ne visiems taip lengva yra suvokti realybę, kuri yra kažkur - ten, laiku - tada. Ypač jeigu čia ir dabar, savojoje realybėje buvo jaučiamas tik trūkumas, ilgesys…
Vis tik galiausiai ji čia. Ir dabar. Tik dar kiek sklandanti tarp ten ir tada. Nes kai susimaišo dvi realybės, ir dar kai jos nesugeba pripažinti viena kitos tu pakimbi tarp jų, nebežinodama, kas tikra. Šitą jausmą tai aš labai pažįstu, patikėki… Ir nesisielok. Viskas vistiek stos į savo vietas. Reikia tik trupučio laiko.
Šiaudelių karas yra puikus kąveikimas, negi ne?. O jūs nebandėt? Pamėginkit - akimirkai pamiršti viską.
Tik čia ir dabar. Matai? ;)
 |
 |
 |
 |
Ogi per susitikimą Kaune mes pamiršome 1 oranžinę smulkmeną. O tiksliau net 3 smulkmenas.
T.y. 3 va tokius HOSTEX bliuzonus:
 |
 |
LAIMĖTOJAI
Iš viso 34 komentuotojai norėjo gauti oranžinį Hostex bliuzoną.
Specialiai šiam reikalui vienas protingas žmogus sumontavo tokią lošimo mašiną ir, pareikalvęs už ją honoraro, atsiuntė man excelinio failo pavidalu.
Lošimo aparatas, stebint kompetetingai komisijai, verdant aistroms ir tvyrant įtampai išrideno skaičiukus 14 bei 12, o tai reiškai, kad bliuzonai atitenka Antianonimikui bei Žavintai.
Sveikinu!
Parašysiu jums e-meilus ir susitarsim, kaip juos pasiimsit.
samprotavo, kad pradėjus rašyti blogą pirmieji jo skaitytojai bus
mama, geriausias draugas ar sesuo/brolis… O KaVeikti blogo kone
pirmoji, ištikimiausia ir nuolatinė skaitytoja man irgi yra giminaitė,
bet labiau aš ją vadinu drauge. Ir ji dar yra, berods, supratingiausia,
nuoširdžiausia, rūpestingiausia ir šilčiausia iš mano draugių bei
nuostabus pavyzdys man… Tad šiuo įrašu noriu atiduoti šiokią tokią
duoklę šio blogo nuolatinei sekėjai ir bičiulei mistišku pseudonimu - Liūtukas Čeinike, nes ji būtent šiandien švenčia savo gimimo dieną!
Ir ji yra dvigubai puiki, nes va kiek turto turi: gudrutis mąstytojas - Markas, bei mažylis putlutis angeliukas - Aretas.
O čia Biručiuko jaunesniojo turto pirmasis gimtadienis, kuriame visai neseniai teko garbė sudalyvauti ir man…
Negalėjau nuo šių mažylių atitraukti akių - tokiam gyvybingam, judriam ir nuotaikingam gimtadienyje seniai nedalyvavau…!
Ir man net nesvarbu, jei dabar gausiu komentarų, kad gal aš jau
noriu vaikų ar ką… :)
Myliu tave, gražuole mano drauge Bire! Linksmai šiandien atšvęsime tavo gimtadienį!
Hey, gal dar pameni mūsų vasaros kaveikimą, kai kartais su oranžine bestoge KaVeikti Lada lėkdavom į įvairius šventimus, dažniausiai - į mergvakarius? Apie vieną tokį bičiulės Giedrės mergvakarį aš jau išsamiai pasakojau. Ech, buvo tikrai smagu, nors ir kiek liūdna draugę nutekinti į Turkiją…
Taigi Giedrės turkiškos vestuvės įvyko netaip seniai ir jos buvo tokios, švelniai tariant - neelinės. Tad aš drįstu manyti, jog istorija apie Turkiškas lietuvaitės vestuves yra įdomi ne tik man, bet ir tau. Na vien tik faktas, kad jaunoji savo vestuves pavadino - PAČIOS BAISIAUSIOS VESTUVĖS…
bet nuo to jausmo, kad tai skamba kaip laidotuviu maldos, jokio instrumento
nieko, skamba siaubingai, viskas atrodo dar baisiau, mes sedim vos ne ant
pakylos o visi susdede prie staliuku atverte delnus i virsu meldziasi (tokie
jau meldimosi skirtumai, tiesa niekas nepuola ant keliu ir nesilanskto taip
meldziamasi tik meceteje arba namuose). Su kiekviena minute man viskas vis
baisiau atrode, tiek stalas, tiek mike pukuotukas anapus popieriaus, pro
purvinus langus sviecianti ziemiska saule, dvasininko balsas ir jo arbiskai
giedamos maldos…”
Bet čia tik maža dalelė. Jei sudomino, nepatingėki perskaityti visą istoriją - aš tiesiog ją suryjau ir žinojau, jog privalau tuo pasidalinti. Atomazga dar labiau netikėta… ;)
Aš šiek tiek pavėluotai, bet taip pat mielai prisidedu.
Juk daugelis jau dažniau tarškiname klaviatūrą, nei imame į rankas tušinuką ar parkelį. Tikrai senokai nerašiau ilgesnio teksto ranka, tad ir pačiai įdomu prisiminti kaip gi atrodo tas mano raštas. Rodau ir jums:
O kitų blogerių rašysena galite pasiidomauti čia: