******************************************
Cha, ir vėl įsibroviau į Aistes blogą :)
Šįkart papasakosiu kaip pasigaminti tradicinį ispanišką patiekalą - tortilja (tortilla).
Pagaminti Tortiljai, reikės:
- Bulvių
- Kiaušinių
- Svogūnų
- Aliejaus
- Druskos
Pirmiausia nuskutame ir griežinėliais supjaustome bulves.
Jos turėtų atrodyti va taip.
Griežinėliais supjaustome svogūnus.
Bulves su svogūnais suverčiame į keptuvę.
Kepame aliejuje.
Pabarstome druska.
Kepame, kol bulvės bus visiškai iškepusios.
Suplakame kiaušinius. Tokio dydžio keptuvei užtenka 4 kiaušinių.
Iškepusias bulves sudedame į indą su kiaušiniais.
Viską sumaišome.
Masę supilame į keptuvę.
Prižiūrime, kad neprikeptų šonai.
Kai tortiljos apačia jau iškepus, išverčiame ją į lėkštę, kad galėtume apversti ir kepti kitą pusę.
Vat šitaip!
Atgal į keptuvę.
Kepam antrą pusę.
Tortilla paruošta!
Skanaus!
“Sveiki atvykę į Švyturio šalį”
- skelbia užrašas prie Klaipėdos miesto. Nieko prieš jį neturiu. Tuo
labiau, kad “Švyturio” alus - vienas mano mėgiamiausių. Bet, bevartant prisiminimais pulsuojančius
senus foto albumus, toptelėjo, jog man egzistuoja visai kita, kiek tolimesnė Švyturio
šalis.
Anglijos miestelis,
nutolęs į pietvakarius nuo Londono per 300 kilometrų. Nedidukas,
daugiau kurortinis,
tiek kiek gali būt angliškai jaukus, kiek suspaustas ir prigrūstas
identiškų tipiškų britiškų namukų, bet svarbiausia - ant jūros kranto.
Plymutas,
su savo pasakiško kraštovaizdžio pasivaikščiojimų taku,
besidriekiančiu ilgiausia, uolėta pakrante, žaliuojančiomis pievomis ir parkais bei romantiškuoju laivų palydovu -
Švyturiu. Kiek saulėtų popiečių, vakarų, o ir naktų praleista ant
milžiniško skardžio palei jūrą! Stebėjom bangas, sklandančias žuvėdras, gigantiškuosius ištaigingus kruizus ir greitaeigius katerius
bei nutruktgalvius anglų vaikus, šokinėjančius nuo uolų į purslais
putojantį vandenį…
Nes reikia turėti savo ypatingas vieteles, nesvarbu, kuriam pasaulio krašte jos bebūtų.
atradau dar vieną nepaprastą malonumą . Jau rašiau apie keistas šio
malonumo aplinkybes, kai reikia daiktus naudoti ne pagal paskirtį, bet juk prisitaikyti prie visko reikia mokėti.
baidarėmis. Ir galiu pasakyti, kad tapau šio laisvalaikio leidimo būdo
fane. Man beprotiškai patiko! “Kartą paragavęs negali sustoti…” kaip
sakant, tad darysiu tai dar ir dar… :)
Bet prieš išplaukiant, žinoma, kyla natūralių klausimų - kaip kas ten bus. Na taip, kaip ir Salomėjai,
kuri vakar manęs draugiškai paprašė keleto patarimų prieš pirmą kartą
leidžiantis į žygį baidarėmis. Pabandysiu atsakyti, o tikiuosi ir
kitiems bus naudinga.
-
Ką pasiimt?
Visiškai nebuvo sunku, o ir kas ten baisaus. Išmokau irkluoti per kelias minutes, jokio nuovargio, o tik malonumą tejaučiau. Man net rankų po visos dienos plaukimo neskaudėjo ir kitą dieną vėl inirtingai irklavau. Nors buvo ir besiskundžiančių nugaros bei pečių skausmais. Bet nieko baisaus- tik kaip po geros treniruotės. :)
-
Ar daiktai kartu baidarėse gabenasi?
Daiktai paprastai su jumis kartu neplaukia, o yra kur nors saugiai
paliekami. Tačiau, būną ir išimčių, kai visą savo mantą reikia
plukdytis drauge. Tada labai (labai labai) patartina įsigyti (arba
išsinuomoti) specialius vandens nepraleidžiančius maišus, kuriuose visą
savo gėrį ir saugosite.
Pasiimti reiktų viską tą patį, ką ir šiaip imtum stovyklaujant su
palapinėmis (jei gyvensite ne namukuose, žinoma). O į baidarę su savimi
dėrėtų pasiimti šiek tiek stipriųjų gėrimų (nuo vartojimų įpatumų dar
priklauso) ir ne šiaip - kad linksmiau būtų, bet jie pasitarnaus kaip
šildytuvas iš vidaus (kartais tiesiog būtinas!). Tam labai gerai tinka
“Žalios devynerios”, “Bobelinė” ar brendis. Na čia jau pagal
pageidavimus…
Taip pat nepamirškite ir neperšlampamo foto aparato. Mums puikiai tiko
toks vienkartinis “a lia žaislinis”, bet kelias neblogas nuotraukas
vistiek padarėme, o normalų fotiką tikrai būtų baisu plukdytis.
Dar praverstų neperšlampami lietpalčiai, maisto atsargos, (nes plauksite ilgai) gera nuotaika ir tinkamas nusiteikimas, aišku.
Ir dar - pažadas baidarės partneriui, kad neniurzgėsite, jei apvirsite,
aptaškysite beirkluojant (taip tikrai atsitiks) ar net netyčia
vožtelsite irklu… Sako, kad beveik visos poros plaukdamos susipyksta.
Na, kad apsibara šiek tiek tai taip. Pradžioje bent, kol nesupranta
kas, ką, kaip ir kodėl daro. Bet šiaip pyktis nėra kada, kai taip gražu
aplinkui, arba kai reikia keberiotis, staiga atsitrenkus į užvirtusį
upėje medį…
-
Ar sunku, baisu pirmą kartą?
-
O tai kaip apsirėdę visi plaukia? Ta prasme su maudymkėmis?
Aprėdai - kuo patogiausi. Šortukai ir maikutė, arba iš karto -
“maudymkė” pats tas. O ir apvirtus nereikės nė persirengti… (Apie
virtimą iš baidarės dar atskirai papasakosiu). Avalynė- tokia, kad
negaila būtų sušlapti ir patogu su ja po upės dugną rėplioti.
-
Ar labai sušlampama ir nebūna šalta?
Sušlapsite kiaurai jei apvirsite.
O tas baisusis klausimas- ar visi apsiverčia? Ir aš n kartų
uždavinėjau, nes labai jau bijojau to ap-si-ver-ti-mo. O dabar galiu
tik pasakyti - apsiversti labai smagu ir net verta! Nepatirsite tikrojo
malonumo, neišvirtę iš baidarės ir nesušlapę iki paskutinio siūlelio!
Bet jei jau labai nenorėsite- tai ir nevirsite. Plaukite tvarkingai ir
liksite sausi. Bet kai mes lenktyniavome, banadėm šokinėt per
“tramplynus” iš medžių ir šakų, taranavome viens kitą, trankėmės į
krantus… Aišku vertėmės! Bet ar ne tai ir vadinasi šaunusis žygis baidarėmis? :)
Dar gi, žinoma, neišvengsite peršlapimo, jeigu Lietuva teisins savo
gražų vardą lietumi pliaupdama. Kaip atsitiko ir mums. Iš 6 valandų
plaukimo, ko gero, 3 valandas mus merkte merkė vasarinis lietus… Iš
pradžių tas “ekstrymas” mus vežė, po to tik patiko, po to pripratom, po
to kai kas niurzgėjo, o tada pasidarė labai šalta, galiausiai jau
nepakeliama, didinom greitį, laukdami finišo… Bet kai pasiekėme savo
karštą, specialiai mums iškurentą kaimišką PIRTĮ, su kvepiančiomis
vantomis ir šaltu alumi…! Po lietaus - atgaiva kūnui ir sielai.
Bet šiaip šalta neturėtų būti - juk šildo gera nuotaika, fizinis
darbas, na gal dar kažkas… Bet labiausiai sušildo mintis, kad tuoj pasieksite pirtį, o
linksmai pavakaroję prie laužo su draugais ir išsimiegoję, ryte vėl
leisitės į kelionę baidarėmis…
Šį kartą plaukėme viena iš vaizdingiausių Lietuvoje- Ulos upe, bet
būtinai išbandysiu ir kitas. O tada jau turėsiu su kuo lyginti ir būtinai papasakosiu.
Ech, aš rimtai būsiu “užsikabliavusi” tuo plaukimu baidarėmis.
Netrukus, ko gero, teks mėginti dar ekstremalesnį plaukimą baidarėm
naktį…
Kaip minėjau, mano atostogos neapsiribojo vien stebuklingosios Venecijos atradimu.
Įspūdžiai jau baigia susidėlioti mintyse, o širdis bei gi protas vėl
įsisuka į kasdienybę. Rimstu, bet, žinoma, nepamirštu kiek per tas 10
nerūpestingų dienų svetur išmokau, paragavau, pamačiau, nuveikiau…
 |
 |
Žinoma, teko pasimėgauti ir itališkomis picomis…
 |
 |
taip, pica kilusi iš Italijos, tad italai turbūt geriausiai turėtų
žinoti kaip jas gaminti bei pateikti. Bet aš apie itališkas picas turiu
savo nuomonę. Ir ji sutampa su daugelio lietuvaičių. Kad ir kaip
absurdiškai skambėtų - man lietuviška pica- skanesnė! Ir taip norisi
Italijoje prie picos paprašyti patiekti kokio padažiuko ar bent
kečiupo… Tačiau susilaikydavau, nes tai italui būtų kone įžeidimas…
O tokiuose auksiniuose paplūdimiuose smagu ne tik maudytis, degintis, bet ir dūkti… :)
jau užimtas.
Praeiviai gal ir žvalgysis, bet užtikrinu- niekas nesikėsins! :))
O
jūsų atostogų įspūdžius taipogi labai smagu skaitinėti. Kieno dar
neaptikau savo GoogleReader'yje, galite nuorodas palikti komentaruose.
O
dabar jau planuoju kiek ko nuveikti čia, Lietuvoje. Pastebėjote kiek
daug šiais metais įvairių festivalių vyksta? O ir apskritai vienas
įdomus renginys veja kitą… YRA KĄ VEIKTI! Jau žymiuosi savo kalendoriuje ir laužau galvą kaip visur suspėti!
Venecija!
O užburianti, gaiviai svaigi romantika sklando ore. Sukasi galva ir labiausiai norisi susiimti už rankų. Dar gi bučiuotis bei žiūrėti į tyvuliuojančias (!) gatveles. Klausytis dainuojančių gondolų, skaičiuoti pereitus tiltelius, pasiklysti siauriausiuose gatvelėse, gerti itališką vyną ir laižyti itališkus gelato (ledus) vaikščioti, vaikščioti…. Ir nerasti kelio iš ten. Svajoti ir neprisiminti nieko.
Daug keliavau, bet nepamenu, kad kažkuris miestas būtų palikęs tokį
įspūdį kaip Venecija!
Būtinai ten sugrįšiu. Kaip ir būtinai sakau tau,
kad privalai ten nukeliauti.
Noriu, kad pajaustum tą dvasią!
O dabar- skaitau, ką veikėte jūs :)
Ką veikti kaime tikrai yra!!! Pamenu, kai buvome vaikai, draugai skųsdavosi, kad nenori važiuoti į kaimą. Aš kaimo neturėjau, todėl net dabar, patekusi kažkur užmiestin į kaimišką vienkiemį, puolu į tvartelius, į pievas, į lankas (čia ne perkeltinė prasmė šį kartą:) Lankau tenykščius padarėlius, paprastai vadinamus- gyvuliais… Na man visa tai taip įdomu! Vos atvykus į kieno nors kaimą, pranykstu nuo visų. Kažkas gal manęs ieško, o aš sau kalbinu pievoje arklį ar glostau veršiuko šlapią nosį…
Na, bet o ką- ne vienas žavimės vaikiškumu. O šėliojimas kaime- pats tyriausias, žaviausias vaikiškumo proveržis. Ir nesuprantu kaip anais laikais mano draugai engdavo savo kaimus… Čia ko gero paprastasis- “kai turi, tai nevertini” dėsnis veikia. Aš neturėjau tada, tad vertinu dabar. Juk nuoširdžiai džiaugtis ar gyvai žavėtis, atrasti kažką įdomaus paprastume- ne tik vaikai gali. Ir mes, tai puikiausiai sugebame, jei tik bergždžiai nesigėdiname patys savęs ar nevaržome savęs nereikalingomis, trukdančiomis gyventi nuostatomis… Jaučiausi natūraliai laiminga, užsimiršusi, atitrūkusi… Ar ne tokie būna idealūs savaitgaliai? Matai- net kaime!
Ypač žavu kiurksoti po obelimi, dvelkiant švelniam vėjeliui- kas gali būti svajingiau už baltų, kvepiančių, žiedlapių lietų?
 |
 |
Man pozuojanti įspūdingai susisinchronizavusi raibųjų ančių porelė…
Labai įdomus, netyčia pagautas kadras.
Šią nuotrauką galima pavadinti- “Surask 10 skirtumų”.
Čia šiaip- jei netyčia neturėsite ką veikti… ;)
“Meškos- nevalgo meškų,
barsukai- nevalgo barsukų, ūdros- nevalgo ūdrų, bebrai- nevalgo bebrų, šunys-
nevalgo čeburėkų, o katės nevalgo kebabų…”
Neabejojų,
kad daug tokių ir panašių anekdotų ar šiaip juokelių apie kebabus žinote ir jūs. Bet nors kokie jie juokingi, o kartais
(dažnai?) gąsdinantys
jie būtų, kartais kababų vis tik paragaujate, tiesa?
Mes taip
pat. Na kad ir šiandien- visi pietavome ne pamėgtuose kiniečiuose ar picerijoje ir net NE darbo vietoje, o mėgavomės
(taip!) kebabais.
Turbūt, ne naujiena, kad Kaune šis greitas maistas yra ypač popiualiarus. Dar neseniai
nei vienas miestas nė negalėjo lygintis su laikinąją sostine kebabinių
skaičiumi. Dabar pastebiu, kad ir Vilniuje, Klaipėdoje, Kėdainiuose, net
mažuose gyvenvietėse kebabų kioskeliai
dygsta kaip grybai po lietaus… Na man jos nemaišo, juolab, kai šis
maistas man daug skanesnis už McDonald’o “gėrybes”, įvairius
submarinus ir t.t.
Kroatijoje, Vokietijoje… Tik dar neteko valgyti tikrųjų kebabų jų tėvynėjė- Turkijoje. Sako,
kad ten jie visai kitokie…
O
įdomiausius kebabus skanavome Bosnijoje-Hercogovinoje. Jie ten kiek kitaip vadinasi, ir yra apgaulingi. Nes išvaizda primena lietuviškuosius kebabus, tačiau atidarius atrodo
kitaip… Skoniu, tiesa, nenusileidžia, tik yra daug didesni ir sotesni. Aš įveikiau gal tik pusę ir net labai išalkę vaikinai niekaip nesušveitė viso Bosnijos-Hercogovinos kebabo… Tačiau kaina, kiek pamenu, buvo juokingai maža.
Tik kažin
kokius juokelius apie Bosnijos-Hercogovinos kebabus laido vietiniai? :)
Na kai nekreipiu dėmesio į tuos visus neskanius juokelius kartais man šis maistas visai tinka ir patinka. O tau?
Kelionės- mano aistra, pomėgis, gyvenimo varikliukas ir veikla, kurios, jei tik galiu, niekada neatsisakau bei su didžiausiu nekantrumu laukiu.
Ir oi, tikrai ne viena aš tokia! Keliaujančių bei užsikrėtusių kelionių dvasia vis daugėja. Juk kartą paragavęs kažko įstabaus, jau sunkiai besustoji… O kelionių magija žaibiškai užburia ir įtraukia kiekvieną…
O grįžę po nepaprastos kelionės ką pirmiausia norime padaryti? Žinoma, pasidalinti įspūdžiais! Tai būtinas ir labai malonus kiekvienos išvykos atributas. Juk pasakodami savo nuotykius svečioje šalyje, rodydami nuotraukas, mes ne tik supažindiname savo pašnekovus su aplankytomis vietomis, bet tarsi visus patirtus įspūdžius dar kartą išgyvename ir patys…
Kap tik dėl to, Geriausio Lietuvos keliautojo rinkimus-
“Lietuvos Magelanas” aš vertinu kaip super iniciatyvą. Ir netgi už spaminį organizatorių laiškutį, persiųstą , kogero, labai daugeliui blogerių, aš visai nepykstu. Puikiai į jį suregavo ir Nežinau.lt Jis netgi patobulino konkurso organizatorių pasiūlymą aprašyti 3 įdomiausias aplankytas šalis.
Ech, tai juk užimtų labai daug laiko. Todėl, besistengiantis atsipūsti vienastoks, tiesiog aprašė 3 įdomiausius įvykius, nutikusius keliaujant.
Aš taip pat negaliu neprisidėti prie iniciatyvos nors trumpai parašyti apie keliones. Tad savo ruožtu ir, pateisindama savo vardą, papsakosiu apie įdomiausias ir kitoniškas veiklas, nutikusias ir užfiksuotas 3- ejų kelionių metu.
Juk išvykę toliau nuo namų, mes dažniausiai ir veikiame kažkaip kitaip, kažką kitaip… Ar ne?
Maljorka, Ispanija
 |
 |
Tačiau vos gavę progą, smagiai įsijaučiame į rūstaus parlamentaro vaidmenį.
Juk nepraleisime progos pagrūmoti ar išsakyti savo nuomonę apie įstatymų spragas vienoje svarbiausių politinių Europos sostinių. Ir dar patekę pačion jos širdin… Reikia nuveikti (ar bent pavaidinti, kad veiki) kažką toookio, grėsmingai iškėlus kumštį aukštyn :)
 |
 |
Galbūt, keliaudami nuveikiame ir dar iš pažiūros kvailesnių dalykų.
Na pavyzdžiui, imame vaikščioti sienomis:
 |
|
Gerų įspūdžių, peržiūrinėjant senas kelionių nuotraukas, ką pastarąsias kelias valandas veikiau ir aš… ;)
Buvau kartą Londone, bet seniai ir trumpam ir dar taip seniai, kai nei portalo KaVeikti.lt nebuvo, nei su juo susijusių mano pomėgių…
O dabar ir vėlgi noriu sugrįžti į Londoną ir, be visų kitų įžimybių, dar kartą aplankyti Londono Hyde parką. Manau, nė nereikia aiškinti kodėl… :)
Iškur aš čia staiga taip apie Londoną? Na aš pati ten per šį ilgajį savaitgalį nebuvau. O ir niekas iš mano draugų ar pažįstamų Londono nelankė. Vis tik dabar aš grožiuosi puikiom lauktuvėm, kurios ir pačią mane į Londoną, o konkrečiai į Hyde parką viliote vilioja…
O kai lauktuves gauni iš slaptų gerbėjų (taip sakė jį įvardinti:)) tai išvis smagu. Juokauju aišku, nereikia jokių ten slaptumų kas katik grįžo iš Londono, o ir jis pats žadėjo greitai aprašyti savo ilgojo savaitgalio kelionę į lietuvių pamėgtą sostinę.
Taigi ką smagusis (kiek supratau iš valandėlės virtualaus pokalbio) šiaulietis Geriux veikė Londono Hyde parke? Ir ką iš ten parvežė lauktuvių iki tol nepažįstamai “blogerei” (uj keistas epitetas).
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
Linkėjimai ir mano dėkinga šypsena, stebint šias judrias mielybes, tau Geriux!